Vincas Kisarauskas - dailininkas novatorius, eksperimentatorius, siekęs įtraukti žiūrovą į aktyvų kūrinio suvokimo procesą. Jo paveiksluose neretai atpažįstame ir patį autorių, dalyvaujantį savo sukurtose situacijose - kaip dramos aktorių, suflerį ar įvykio liudininką.

Šiame kūrinyje menininkas pirmiausia matomas šešiuose su puse fotografiniuose autoportretuose. Autoportretas - tarsi dailininko buvimo su mumis ženklas. Provokuodamas žiūrovą, V. Kisarauskas manipuliuoja gylio iliuzijos ir plokštumos santykiu. Persikėlimo į kitas erdves ar tikroves galimybę atveria dvi nišos, tarsi kiaurai prakertančios sienos mūrą. Detalių reikšmės suvokimas priklauso nuo žiūrovo vaizduotės. Tai ypač svarbu, nes kaskart kitaip pažvelgus į vieną ar kitą detalę, keičiasi ir visumos supratimas. Kūrinio suvokėjas įtraukiamas į tam tikrą žaidimą.

Atkreipkime dėmesį į geometrinę struktūrą pirmajame paveikslo plane - ji primena ir architektūros fragmentą, ir tribūną. Fasadą dalijantys vertikalūs elementai gali būti suvokiami ir kaip į priekį iššokę kontraforsai, ir atvirkščiai - kaip įgilintos nišos, atveriančios vidinę konstrukcijos tuštumą. Dailininko pomėgis žaisti plokštuma ir gyliu kilo iš puikaus Vakarų tapybos istorijos išmanymo.

O kur septintasis autoportretas? Įsižiūrėkime - katedros/tribūnos papėdėje tūno dar vienas personažas, dėvintis autoportretinę dailininko kaukę.