1965 metų Sofijos Veiverytės paveikslą "Traktorininkai" amžininkai priskyrė naujai sovietinės tapybos atmainai - "rūsčiajam stiliui". Ši septintąjį dešimtmetį sovietinėje dailėje dominavusi kryptis buvo dviguba opozicija ankstesnėms tendencijoms: Stalino laikų socialistiniam realizmui, pasižymėjusiam ideologiniu disciplinuotumu, pompastika ir demonstratyviu tikroviškumu bei postalininiam buitiniam realizmui, išryškėjusiam namų, privačią aplinką vaizdavusiuose, dažnai humoristinės tematikos paveiksluose, gamtos peizažuose ir daugybėje natiurmortų. Šioje salėje rodomas būdingas pastarosios krypties pavyzdys - Vincento Gečo drobė "Kolūkio turguje".

"Rūsčiojo stiliaus" dailininkai konstravo kitokią, nors taip pat netikrą realybę. Juose pristatoma herojiška darbo sovietinei tėvynei vizija. Tai rūstus, grubus, purvinas, nedetalizuotas ir nesibaigiantis darbas, kurį atlieka didvyriški veikėjai.

Sovietinės Lietuvos dailėje priešingai nei Maskvos dailininkų aplinkoje "rūstusis stilius" netapo itin populiarus, tad S. Veiverytės "Traktorininkai" yra vienas įspūdingiausių lietuviškų jo pavyzdžių. Paveiksle, pasitelkus asketišką spalvų gamą ir monumentalią fragmentišką kompoziciją, priartinančią herojus prie žiūrovo, romantizuojamas darbo žmogus, dramatizuojama kasdienybė. Emocionali humanistinė prieiga, drąsi deformacija ir ekspresyvi tapysena suartina šį kūrinį su pokario Europos figūrinės dailės tendencijomis.