Gintauto Trimako kūriniai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje skatino permąstyti įtvirtintą fotografijos sampratą, teigiančią, kad nuotrauka - tai laike išsaugotas tikrovės pėdsakas, kurį galima tapatinti su objektyvumu ir tiesa. G. Trimakas savo darbuose ardė atvaizdo vientisumą, taip klibindamas iki tol neginčytas fotografijos sąsajas su realybe.

Eksponuojamoje fotografijoje "Radijas" iš serijos "Plokštumos" matome vaizde dominuojantį senovinį radijo aparatą, kitos detalės - portretinė nuotrauka, raštuotas užtiesalas, lovos atkaltė - tik kompoziciją papildantys elementai. Menininkas objektus fotografuoja iš priekio, tokiu būdu nuotraukoje naikindamas gylio ir tūrio iliuziją, pabrėždamas, kad daiktuose jam tėra svarbi tik plokščia priešakinė pusė. Nuotrauka sukonstruota iš dviejų kadrų, tarsi teigiant, kad tikrovės pėdsakai gali būti montuojami, jungiami ar perdaromi, taip sukuriant menamus atvaizdus. Fotografas žaidžia savo galia perkurti realybę - du kadrai įtaigiai sujungiami, sudarant objekto pažinumo įspūdį, bet kartu neslepiamas daugiasluoksniškumas, įteisinant vaizdo fragmentiškumą ir visumos fiktyvumą.