Viduriniajai kartai priklausantis Jonas Gasiūnas yra šiuolaikinės tapybos kūrėjas, eksploatuojantis piešimo degančios žvakės liepsna bei dūmais techniką. Iš pradžių drobę menininkas aptapo vienu ar keliais sluoksniais, ant viršaus piešia, tonuoja degančios žvakės liepsna. Viską, kas pavaizduota dūmine linija, autorius siūlo suvokti kaip fikciją (tai – tik dūmas), o tai, kas nutapyta – kaip tikra. Šių dviejų plotmių – fikcijos ir tikrovės – derinys paveiksle kuria naratyvą. Gasiūnas nagrinėja asmeninio, istorinio laiko ir jo kaitos temas, atminties naikinimo ir susigrąžinimo procesus. Jis tarsi klaustų: ar vaizdas saugo, ar naikina atmintį? Taip pat gilinasi į istorines temas – pavyzdžiui, paveikslas „Didžioji kunigaikštystė“ yra baltų istorijos komentaras. Paveikslų ikonografija įvairi: nuo komiksų personažų iki istorinių asmenybių. Kartais menininkas perkuria tai, kas jau yra sukurta. Remiasi subkultūra. Pavyzdžiui, paveiksle „Švč. Aušros Vartų Mergelė Marija“ pavaizduotas gerai žinomas sakralinėje istorijoje atvaizdas yra daugiausiai tiražuojamas populiarioje kultūroje: nuo kišeninių kalendorių iki kičinių paveikslėlių. Be to, Aušros Vartų paveikslas laikomas šventu ir turinčiu stebuklingų galių. Piešimas žvakės liepsna siūlo asociaciją su vandališko pobūdžio piešiniais viešose erdvėse. Taip interpretuotas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas tampa desakralizuotas, o kita vertus tonavimas ir piešimas dūmu išraizgant smulkiausius ornamentus atstoja votų ir apkaustų grožį ir gražina atvaizdą į akstyvosios krikščionybės ikonografijos paprastumą. Daugeliui kūrinių Gasiūnas taiko specifinį eksponavimo būdą (minėtas paveikslas ekspozicijoje kabinamas aukščiau, nei kiti, nes taip kuriama nuoroda į autentišką jo eksponavimą Vilniaus Aušros Vartuose). Pastaraisiais metais sukurtiems paveikslams būdingi komponavimo principai turi tiesioginių sąsajų su kinematografija. Jos įtakos pastebimos po 2002 metų, kai menininkas pradėjo kurti videoperformansus. Iki tol paveiksluose vyravo fotografinė vaizdo samprata, jos paveiktas statiškas vaizdas, dūminė linija „įaugusi“ į tapybą. Filmavimo patirtis leido dekomponuoti paveikslą, tapybinis sluoksnis ženkliai atskiriamas nuo dūminio piešinio. Du vaizdų sluoksniai tampa savarankiški: apatinį dažniausiai sudaro ištapytas interjeras, o viršutinį – ant ištapyto pagrindo degančios žvakės dūmu išpieštos figūros. Abiejų sluoksnių kompozicinės struktūros dekomponuotos, jos sukelia nestabilumo pojūtį, tarsi vaizdai slinktų ar plauktų drobės paviršiumi. Tokia išjudinta kompozicija sukelia laikino veiksmo įspūdį ir ištęsia, pratęsia istoriją. Ji atrodo efemeriška dar todėl, kad sukurta iš linijų, panaudojant degančios žvakės dūmus. Vaizdo struktūros efemerišką pobūdį išryškina ir smulkesni komponentai: dūminiai taškai, linijos kryžiai, senovinės pašto markiruotės ir pan. Jie nėra nei savitiksliai, nei dekoratyvūs. Viena vertus, taškuodamas išilgai paveikslo kraštinės, Gasiūnas demonstruoja iš dienoraščio blonknoto išplėšto puslapio struktūrą. Kita vertus, šie elementai gali priminti represinių struktūrų protokolų įrašų fragmentus, nusitrynusių bylų ženkinimus, pabraukimus paraštėse ir pan. Gasiūnas priklauso menininkų kartai, kuri savo kūrybos strategijas suformavo Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę. Todėl patriotiniai siekiai ir nusivylimai dabartimi stipriai sąlygoja jo kūrybą. Teksto autorė - Milda Žvirblytė