ABDGIJLNPRS
Stasiulytė Laura
ŠUVZŽ
Stasiulytė Laura
g. 1977
Jau pirmuose Lauros Stasiulytės kūriniuose išryškėjo keletas pagrindinių menininkei rūpimų temų, kurios išliko svarbios ir vėlesnėje jos kūryboje: kas yra etninis tapatumas, kaip jis formuojamas ir diegiamas edukacijos ir medijų pagalba, kaip priešpriešos savas/svetimas, vietos/užsienio veikia tarpasmeninius santykius, kas esu aš skirtingų kalbų/mentalitetų/ideologijų sistemoje. Ankstyvuosiuose darbuose Stasiulytė atsispiria nuo savo pačios patirties ir vizualizuoja savo idėjas performatyviais gestais, pvz., mėgina prisiminti lietuvių liaudies dainas ir mokykloje privalomai išmoktus eilėraščius ir šį „žinių bagažą“ fiziškai nešiojasi ant savo nugaros monitoriaus pavidalu bendraudama su svetimšaliais („Intencija prisiminti“, 1999) ar desperatiškai bando įveikti izoliacijos jausmą ir pranešti apie savo egzistavimą, mėgindama atsukti gatvės lempą tiesiai į savo langą („Lempos gaudytoja“, 2002). Kuomet skirtingos kalbos ir kultūros apsunkina susišnekėjimo galimybę, menininkė ieško santykio per lytėjimą: kantriai išpina 625 Senegalo menininkės kasytes, skaičiuodama jas vokiškai („Kasų skaičiavimas“, 2002), išardo ir išlygina Pakistane iš skiaučių pagamintą „Ikea“ firmos kilimėlį („Kilimėlis“, 2002), šiuo savaitę trukusiu darbu simboliškai vienydamasi su kilimėlį pagaminusių žmonių triūsu tolimoje šalyje, tiesiogine to žodžio prasme prisiliesdama prie nepažįstamos kultūros. Vėlesniuose darbuose menininkė dažniau imasi stebėjimo strategijos ir neretai stengiasi visiškai neutralizuoti savo subjektyvų indėlį, pavyzdžiui, naudodama stebėjimo kamerą („Nadezhda / Hope / Viltis“ 2003/2004, „Juodai baltas filmas“, 2007/2008) ar fotografijų apropriaciją („Aruodas“, 2007). Kartu su stebėjimo strategija jos darbuose labiau išryškėja socio-ekonominės situacijos ir reprezentacijos tyrimai: supermarketų galios ženklai ir korporacinių renginių reprezentacijos formos („Gala“, 2005), hipertrofuotai tautiškas prisistatymas svetimšaliams, atvykusiems milžinišku kruiziniu laivui („Atplaukiantis laivas“, 2007), privačių žmonių gyvenimų pėdsakai ir likimai nekilnojamo turto versle („Aruodas“, 2007), dinamiškų socio-ekonominių pokyčių atspindžiai asmens istorijoje („Nadezhda. Po 5 metų“, 2009). Vienas iš esminių menininkės dėmesio objektų – kalba. Jos kūriniuose tekstai skaitomi, deklamuojami, dainuojami, rašomi ranka: menininkė pati mėgina deklamuoti ir dainuoti („Intencija prisiminti“, 1999) arba jos eilinės dienos eilinius įspūdžius įgarsina dainuojantis berniukas („Kasdienė kalba“, 2000); gatvėje užkalbintos mergaitės ranka perrašo savo bendraamžių klausimus apie seksualinį gyvenimą, išspausdintus žurnale „Panelė“ („Iš panelių gyvenimo“, 2001); į Lietuvą atvykusi rusė balsu mokosi lietuvių ir anglų kalbų vienu metu („Nadezhda / Hope / Viltis“, 2003/2004), o menininkė, skaitydama ir naujai sujungdama mokyklos laikų vokiečių kalbos vadovėlio fragmentus, dekonstruoja jame užkoduotą ideologiją („Ieškant meškiuko Brumelio“, 2006); Londono lietuviai užsuka į lietuviško maisto krautuvę ne tiek apsipirkti, kiek pasikalbėti „su saviškiais“ gimtąja kalba, patenkinti bendravimo poreikį („Juodai baltas filmas“, 2007/2008). Stasiulytės darbuose kalba analizuojama kaip asmens tapatumo centras ir esminė ideologijos priemonė (ne sykį grįžtama į mokyklos ar paauglystės laikus ir tiriama, kaip kalba formuoja etninę ar lytinę tapatybę, pasaulėžiūrą), kaip socialinės izoliacijos ar integracijos pagrindas (kitakalbių atskirtumas ir pastangos jį įveikti), kaip galimybė ar kliūtis tarpasmeniniams santykiams (kalbos/susišnekėjimo ribos ir mėginimas jas praplėsti lytėjimo, gesto pagalba). Kalbos ir tapatumo tyrimai menininkę nuolat atgręžia į atminties, laiko temą – prisimenama vaikystė, išvedamos paralelės tarp šių dienų ir praeities, pavyzdžiui, vaizdų, matomų jos senelės dovanotose stereoskopinėse skaidrėse iš Juodosios jūros pakrantės. Vėlyvuosiuose darbuose etninės ir kultūrinės tapatybės klausimas analizuojamas ne tik per kalbos prizmę - stebimos bei dokumentuojamos ir kitos reprezentacijos formos. Pavyzdžiui, tyrinėjami vizualiniai verslo struktūrų prisistatymo standartai - korporacinių renginių dizainas ir scenarijus, juos aptarnaujančio personalo pozos, gestai ir elgesio taisyklės, kaip priešprieša iš senų laikų likusiai tvarkai, kurią reprezentuoja nelegalūs rusakalbių daržai naujai kylančių supermarketų pašonėje („Gala“, 2005); dokumentuojamos apie etninius štampus ir tautos kompleksus bylojančios lietuviškų dainų, šokių, drabužių programos, su kuriomis pasitinkami milžiniško kruizinio laivo turistai, teikęsi užsukti į mažą mažos šalies uostą („Atplaukiantis laivas“, 2007); tyrinėjama, kokiais vaizdais ir tekstais žmonės pristato savo privatų nekilnojamą turtą („Aruodas“, 2007) ar kaip besikeičiančią tvarką reprezentuoja beatodairiškų naujųjų statybų pasekmėje nugriautą Paminklų restauravimo institutą pakeitusi nauja personažo darbo vieta – šviečiantis spaudos kioskas („Nadezhda. Po 5 metų“, 2009). Menininkės kūriniuose naudojamos ir derinamos įvairios išraiškos formos – videodokumentacijos, skaidrių projekcijos, fotografijos, garso įrašai, tekstai ir piešiniai.  
1/10