"Bandau galvoti, kad esu tokia, kaip ir jūs visi. Netgi bandau palaikyti pokalbį. Bet mus skiria praraja". (angl.: "I am trying to think I am like you all. Or even try to keep the conversation. But the distance is deep in my mind").
Instaliacija, kurta menininkei būnant rezidencijoje Norvegijoje, kalba apie atsainų žmogiškąjį ryšį takios modernybės laikais. Videodarbe menininkė filmuoja pačią save, stovinčią Norvegijos kalnuose, per kuriuos slenka rūkas. Menininkė kartas nuo karto ištaria frazes - atsitiktinius sakinius norvegų kalba.  Skaidrėse menininkė užfiksavo sutiktus žmones. Fotografijose dažnai neįmanoma atpažinti portretuojamo, nes menininkei svarbiau buvo išreikšti savo įspūdį apie susitikimą ir tyrinėti save. Vaizdai jungiami su tekstiniais fragmentais iš menininkės asmeninio gyvenimo - dienoraštinių istorijų.
Garso instaliacijai menininkė naudojo pačios darytus norvegų kalbos įrašus iš gatvės, radio programų ir garsinių knygų. Menininkė dekonstruoja kalbą, norėdama suvokti jos specifiškumą. Iš įrašų fragmentų, eliminuodama prasmę ir palikdama tik fonetinį skambesį, autorė sukuria trumpus garso kūrinius. Garso takelis, kuriame yra ir tylos momentų, grojamas skirtingose patalpos vietose išdėstytais CD grotuvais,  parenkančiais kūrinius atsitiktine tvarka.

Instaliacijoje menininkė asociatyviai nurodo į viduramžiais populiarų vienaragio mitą, kurio siužetai buvo audžiami kilimuose. Anot mito, vienaragius pritraukia tik nekaltos mergelės. Kitaip sutikti vienaragį galima tik apgaulės būdu. Garbštienė atlieka ritualą - apsivilkusi baltą suknelę bando prisivilioti mistinę būtybę. Menininkė pasikviečia profesionalų fotografą nufotografuoti ją kaip supermodelį ir kartu nekaltą sutvėrimą Alpių miškuose. Fotografijas papildo du objektai: iš vaško padaryta vienaragio skulptūrėlė ir baltos kreidos gabalėlis, padėtas ant baltos lentynos. Menininkė pasitelkia nekaltybės ir tabula rasa simboliką tam, kad įkūnytų šiuolaikiškai interpretuojamą vienaragio mitą.

Videodarbas "Trise" filmuotas Šv. Jono protestantų bažnyčioje Diuseldorfe kaip muzikinis klipas. Kūrinyje prieš altorių arabiškai psalmę dainuoja pati menininkė, apsivilkusi rožine suknele. Jai būgnais pritaria pietietis kitame navos gale. Per vidurį pasyviai guli Vokiečių aviganis. Kamera niekada nerodo menininkės, būgnininko ir šuns viename kadre, fiksuodama tik vieną arba du iš jų. Šis videodarbas - vienas iš Garbštienės kūrinių, kuriuose menininkė eksploatuoja nesuprantamą užsienio kalbą, naudodama ją kaip intuityvų - semantinį ir poetinį kūrinio sandą. Menininkė viename suplaka arabų, Pietų ir Vakarų Europos kultūras ir drąsiai elgiasi nežymiai pažeisdama jų taisykles, tuo pačiu kvestionuodama dogmų ir įsitikinimų tvirtumą.

Fotografijų serijos "Tundra" vizualiniai motyvai tiesiogiai susiję su kūriniuose "Love is" ir "This is a Love Song. The End" plėtojamomis temomis. Pirmosiose nuotraukose menininkės personažas, paprašytas turistų, jų lankomose vietose fotografuojamas šiaurės Suomijos peizažų fone, kitose - ji pati - arba jos personažas - fotografuoja turistų lankomas vietas.

---

Lauros Garbštienės kūriniai "Love is", "This is a Love Song. The End" ir "Tundra" tampriai persipina tarpusavyje tiek juos vienijančia tema, tiek ir vizualiniais motyvais. Poetiška, iracionali Matto Groeningo citata diktuoja siurrealistišką kūrinių logiką. Keistos ir netikėtos sakinio transformacijos knygoje "Love is" (išgautos automatinio vertimo būdu), kruopščiai įrašomos dailyraščiu, knygos eksponavimo būdas (ji padėta ant mokyklinio suolo) apmąsto įtampą tarp iracionalių vaizdinių ir kruopščios jų fiksavimo disciplinos, automatizmo ir subjektyvumo, naivios vaikiškos nostalgijos ir jos dekonstrukcijos, "meilės" žodžio magijos ir jo nureikšminimo bei ironijos. Kalba šiuo atveju ne aprašo ir aiškina, bet kuria logikos įtrūkius bei iracionalius vaizdinius, kurie inscenizuojami videodarbe "This is a Love Song. The End" ir fotografijų serijoje "Tundra", kur menininkė pati tampa nerealiu personažu, veikiančiu fiktyviose istorijose, nutinkančiose sapniškoje "žiemiškos tundros" aplinkoje.

Būdama rezidencijoje menininkams Suomijoje Laura Garbštienė važinėja dviračiu studijos kambaryje. Įprastam pasivažinėjimui per mažas kambarys diktuoja važiavimo trajektoriją ratu prieš laikrodžio rodyklę. Videodarbe panaudotas garso takelis "Melodija voveraitei klajoti" (angl.: "Melody to let a squirrel wander"). Netikėtas ir siurrealistinis veiksmas sukuria absurdišką laukimo, vienatvės ir šventės sąlygiškumo nuotaiką.

Darbas sukurtas parodai "Čiurlionis 2420", ŠMC. Čiurlionis (1846-1914) - žinomiausia ir reprezentatyviausia figūra Lietuvos meno istorijoje, lydima politinių, meno istorikų ir kritikų apmąstymais. Balto lino fotoalbumo viršelyje išsiuvinėta stirnaitės galva ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) abreviatūra, kelianti asociacijas su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (MKČ) inicialų įrašymais. Menininkė veda paralelę tarp MKČ ir ŠMC kaip kultūros politikos objektų. Vidiniuose juodo lino albumo puslapiuose yra trys fotografijos, kuriose stirnaitę peni Adolfas Hitleris (internete rasta fotografija),  Arnoldas Schwarzeneggeris (scena iš filmo "Commando", 1985 m.) ir pati menininkė, pozuojanti su stirnos iškamša miško muziejuje "Girios  Aidas" Druskininkiuose. Sujungdama skirtingus politikos, meno ir pop kultūros kontekstus, Garbštienė ŠMC ir MKČ permąsto institucinės kritikos kontekste.

Laura Garbštienė: "Niekada nevairavau jokios motorinės transporto priemonės. Norėjau išmokti vairuoti sniegaeigį. Nuvažiavau į šiaurės Suomiją ir sukūriau filmą, kuriame jį vairuoju. Filmo idėja - suvaidinti situaciją, kurią apibūdina Matto Groeningo citata "Meilė yra sniegaeigis, važiuojantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis".

Inscenizacija realybėje padiktuoja savą logiką ir atveria naujas prasmes bei metaforas: menininkės ir jos kuriamo personažo dualizmas, užšalusio ežero paviršiumi slystantis jos vairuojamas sniegaeigis, monumentali pabaigos scena - viskas fiksuojama 8mm juostoje, tarsi siekiant realybės šou principu atkartoti ir įgyvendinti iracionalų scenarijų.

---

Lauros Garbštienės kūriniai "Love is", "This is a Love Song. The End" ir "Tundra" tampriai persipina tarpusavyje tiek juos vienijančia tema, tiek ir vizualiniais motyvais. Poetiška, iracionali Matto Groeningo citata diktuoja siurrealistišką kūrinių logiką. Keistos ir netikėtos sakinio transformacijos knygoje "Love is" (išgautos automatinio vertimo būdu), kruopščiai įrašomos dailyraščiu, knygos eksponavimo būdas (ji padėta ant mokyklinio suolo) apmąsto įtampą tarp iracionalių vaizdinių ir kruopščios jų fiksavimo disciplinos, automatizmo ir subjektyvumo, naivios vaikiškos nostalgijos ir jos dekonstrukcijos, "meilės" žodžio magijos ir jo nureikšminimo bei ironijos. Kalba šiuo atveju ne aprašo ir aiškina, bet kuria logikos įtrūkius bei iracionalius vaizdinius, kurie inscenizuojami videodarbe "This is a Love Song. The End" ir fotografijų serijoje "Tundra", kur menininkė pati tampa nerealiu personažu, veikiančiu fiktyviose istorijose, nutinkančiose sapniškoje "žiemiškos tundros" aplinkoje. 

"Būdama Worpswede rezidencijoje menininkams Vokietijoje, pakviečiau vietinius muzikantus parašyti meilės dainą specialiai mano darbui. Dainos žodžius pakeičiau į kitus, kuriuos surinkau iš politinių partijų rinkimų plakatų ir vokiečių politikų (dabarties ir praeities) kalbų". 

Laura Garbštienė 

Laura Garbštienė: "Knygos sumanymo idėja kilo perskaičius Matto Groeningo citatą: "Meilė - tai sniegaeigis, važiuojantis per tundrą, kuris staiga apsiverčia, prispausdamas tave. Naktį ateina ledinė žebenkštis" (anglų k. "Love is a snowmobile racing across the tundra, which suddenly flips over, pinning you underneath. At night the ice weasels come"). Naudodamasi kompiuterine automatinio vertimo programa šią frazę iš anglų kalbos verčiau į skirtingas pasaulio kalbas ir atgal, kiekvienam vertimui naudodama naujai gautą sakinio interpretaciją. Daugkartinio automatinio vertimo metu pradinė sakinio prasmė išsikraipė, kalba tapo sudarkyta ir pilna absurdo, tačiau įgijo savotišką turinį. Knyga pasibaigia sakiniu: "Rytojaus moteris ir girios pasaulio skonis". Gautus sakinius anglų kalba perrašiau dailyraščiu".

---

Lauros Garbštienės kūriniai "Love is", "This is a Love Song. The End" ir "Tundra" tampriai persipina tarpusavyje tiek juos vienijančia tema, tiek ir vizualiniais motyvais. Poetiška, iracionali Matto Groeningo citata diktuoja siurrealistišką kūrinių logiką. Keistos ir netikėtos sakinio transformacijos knygoje "Love is" (išgautos automatinio vertimo būdu), kruopščiai įrašomos dailyraščiu, knygos eksponavimo būdas (ji padėta ant mokyklinio suolo) apmąsto įtampą tarp iracionalių vaizdinių ir kruopščios jų fiksavimo disciplinos, automatizmo ir subjektyvumo, naivios vaikiškos nostalgijos ir jos dekonstrukcijos, "meilės" žodžio magijos ir jo nureikšminimo bei ironijos. Kalba šiuo atveju ne aprašo ir aiškina, bet kuria logikos įtrūkius bei iracionalius vaizdinius, kurie inscenizuojami videodarbe "This is a Love Song. The End" ir fotografijų serijoje "Tundra", kur menininkė pati tampa nerealiu personažu, veikiančiu fiktyviose istorijose, nutinkančiose sapniškoje "žiemiškos tundros" aplinkoje. 

Menininkė šoka ir dainuoja populiarias 7-o, 8-o dešimtmečio meilės dainas priešais didžiulį erelio formos paminklą Worpswede miestelyje, Vokietijoje, pavadintą "Žemutinės Saksonijos akmuo" (vok. Niedersachsenstein). Jis pradėtas statyti 1915 metais kaip Vokietijos pergalės monumentas, tačiau 1922 metais inauguruotas kaip paminklas I-ojo pasaulinio karo aukoms. Šiuo metu dėl nemalonių istorinių konotacijų jis liūdnai stovi užmirštas.

"Nežinoma menininkė aplanko memorialinę lentą nepripažintam nežinomam dailininkui (Vilniaus dailės akademijos kiemas, autorius - K. Bogdanas). Menininkė jaučiasi kalta dėl to, kad yra nežinoma, ir dėl to išsiruošia į kelionę po šventas Lietuvos vietas atgailauti (žr.: "Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas", R.Skrinskas, 1999 Kaunas). Mažame miestelyje užsuka į atlaidus ir, persirengusi balta suknia su nuometu, simbolizuojančia Jėzaus nuotaką, prisijungia prie kitų taip pat atrodančių mergelių, barstančių gėlių žiedus. Nukeliauja prie stebuklingo šaltinio, pasisemia vandens, garsėjančio gydomosiomis galiomis (Šventaduobė prie Plokščių, kairiajame Nemuno krante). Tuomet ji randa medinę bažnyčią (Stelmužės bažnyčia), eina aplink ją keliais, atsigula kryžium. Bet tai nepadeda ir ji aplanko ežerą, kuriame 1970-aisiais metais buvo apsireiškusi Šv. Marija. Į ji brisdama, menininkė prieina labai gražią Šv. Marijos statulą, stovinčią ežere, ir apsikabina ją per petį. Taip stovėdama kartu su Šv. Marija sudainuoja visą Modern Talking dainą "You're My Heart, You're My Soul". Paskui krenta į vandenį su visa suknia ir plaukia į kitą krantą. Išlipusi ir apsidairiusi pamato, kad pakliuvo į Paryžių. Paryžiuj nusileidžia į metro ir pamato akordeonu grojantį ir taip uždarbiaujantį čigoną. Su juo menininkė sutaria dirbt kartu metro traukiniuose: jis groja akordeonu, o ji šoka pole dance ant stulpų, skirtų laikytis keleiviams. Taip užsidirba daug pinigų filmui sukurti. Filmas - apie nežinomą menininkę".

Laura Garbštienė