A B D G I J L N P R S Š U V Z

g. 1982

Andrius Zakarauskas gyvena ir dirba Kaune. 2001-2005 mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje. 2004 Miguel Hernandez Universtete, de Bellas Artes fakultete, Altea, Ispanijoje. A. Zakarausko tapyboje anonimiškos figūros veikia schematiškuose interjeruose, tokiu būdu varijuojant tarp abstrakčiosios ir figūratyviosios tapybos tradicijų. Ankstyvoje menininko kūryboje paveikslų motyvai dažniausiai būdavo atrinkti iš antrinės realybės, kultūrinių šaltinių: meno istorijos, kino. Menininkas tiek vaizdu, tiek darbų pavadinimais kūrė siužetus, neretai nagrinėjančius vyro ir moters santykius. Statiškiems vaizdams judesio ir laiko dimensijas autorius suteikdavo naratyviais pavadinimais. Vėlesniuose darbuose išryškėjo pagrindinė A. Zakarausko kūrybos tema – tapyba. Kinematografiškumas išlieka naudojant kūrybos principą tapyti ciklais. Pasirinkdamas savo figūrą kaip centrinį motyvą, tačiau ją nuasmenindamas, autorius tapatina save su kūrėju, kūrybos objektu bei stebėtoju. Taip jis nagrinėja pačią tapybos mediją, jos bei tapytojo padėtį šiuolaikinėje kultūroje, dekonstruoja tapybos mitus bei kvestionuoja šiuolaikiniame mene susiklosčiusią hierarchiją. Pasitelkdamas esminius tapybos elementus – potėpį, spalvą bei kompoziciją Andrius Zakarauskas kuria asmeninę tapybos istoriją, į kurią aktyviai įtraukiamas žiūrovas. Tapybos ciklus jis nuolat papildo piešiniais, stiklo darbais bei nedidelėmis drobėmis su savita ženklų sistema, taip nubrėždamas ir sureikšmindamas patį kūrybos procesą.

<>1/9

"Kostia ir Linka", 2005 m. drobė, aliejus, diptichas (50 x 60; 60 x 50). Plastelino figūrėlės 10 x 5 x 4

"Ekspozicija" 2006 m. drobė, aliejus, 160 x 180 cm.

"Ekspozicija. (Aš vs Aš pats)", 2007 m. drobė, aliejus, 150 x 175 cm.

"Ekspozicija (linija)", 2007 m. drobė, aliejus, 170 x 195 cm.

"100 (Hundred)", 2007 m. stiklas,viela, 15 x 20 cm.

"Šviesa ir šešėliai", 2007 m. grafitas, popierius, 45 x 50 cm.

"Mokykis tapybos (Haende hoch)", 2008 m. drobė, aliejus, 70 x 80 cm.

"Mokykis tapybos", 2008 m. drobė, aliejus, 145 x 160 cm.

"Mokykis tapybos (finalas)", 2008 m. drobė, aliejus, 170 x 195 cm.

Diptiche veikia dvi primityviai nutapytų figūros už kurių - Gerard Richter hiperrealistinės tapybos laikotarpio darbų motyvai. Menininkas iš plastelino nulipdė "Kostia ir Linka" veikėjus, kuriuos vėliau įamžino drobėse.Taip jis atskleidė savitą tapybos kaip "lipdymo" supratimą, bei motyvų atranką iš kultūrinio konteksto. Darbe taip pat atsiskleidžia pirmieji vyro ir moters santykio nagrinėjimo elementai.

Abstrakčioje erdvėje izoliuoti personažai nutapyti su gyvūnų galvomis, tokiu būdu juos nuasmeninant iki lyties bei charakterio. Kinematografiška situacija tampa kompozicinių paieškų išeities tašku. Tai yra pirmasis ciklo "Ekspozicija" darbas, kuriame vietoj atpažįstamos autoriaus figūros veikia iki sąvokų redukuoti personažai. Teisingas jų išsidėstymas paveikslo plokštumoje - "Ekspozicijos" pradžia. Pilkšvi, rusvi paveikslo tonai, atsikartojantys beveik visuose A. Zakarausko darbuose, apleliuoja į tradicinės lietuvių tapybos mokyklą.

Paveiklo paveiksle motyvas dažnas tapybos istorijoje, tačiau A. Zakarauskas abiejuose nutapo save, kontempliuojantį savo paties kūrybą. Autorius kaip kūrybos motyvas, kūrėjas ir žiūrovas. Dvigubame paveikslo paviršiuje iškyla ir laiko dimensija, vienalaikiškai sujungianti skirtingus veiksmus.

Menininko figūra palaipsniui nuasmeninama iki abstraktaus veikėjo, kurio veido bruožai bei proporcijos sąmoningai išdarkyti. Multiplikuojama figūra traktuojama kaip dėmė, linija, perspektyva. Iškeliama abstrakcijos ir figūratyvo santykio problema. Schematiškas interjeras pabrėžia žiūrovo įsitraukimo svarbą savo patirtimi užpildyti sukurtą ženklų sistemą. Galutinai išryškėja potėpio ir dažymo kaitos svarba. Taip menininkas nutolsta nuo tokių menininkų kaip Wilhelm Sasnal ar Rafal Bujnowski lygiai dengiamų paviršių estetikos.

Tarp stiklų įamžintos vario vielos kuria siluetinius piešinius, vienaip ar kitaip atkartojančius sukurtus tapybos darbus. "Šimtas" (vok. "Hundred") - tai konkretūs realybėje sutinkami daiktai ar sąvokos, virtusios ženklų sistema. Menininkui būdingas savo paties kūrybos permąstymas ir remiksavimas.

Piešinys ne tik atskleidžia menininko kūrybinio mąstymo principus, tačiau vėl nagrinėja pačią pasirinktą mediją. Grafitu įmanoma sukurti tik monohcrominius šviesos ir šešėlio santykiu pagrįstus vaizdus. Vieniša figūra neaiškių šešėlių apsuptoje erdvėje tarsi atkartoja tapytojo situaciją šiuolaikinio meno pasaulyje. A. Zakarauskui siužetas visuomet tampa priemone tobulos kompozicijos - dėmių ir plokštumos santykių - paieškose.

Diktatūrinių simbolių elementais menininkas ironiškai propaguoja tapybos diktatūrą. Laisvais potėpiais nutapytos rankos išnyksta dažų paviršiuje - taip pabrėžiamas nuolatinis rankų ir dažų kontaktas tapybos procese. Šiuo ciklu A. Zakarauskas kvestionuoja įsigalėjusias šiuolaikinio meno tendencijas, akcentuodamas kiekvienos disciplinos išmanymo ir suvokimo reikšmę kūryboje.

Monumentali figūra paveikslo centre įsakmiu mostu skelbia tapybos triumfą. Stambūs skulptūriški planai bei raudonas koloritas atkartoja agresyvų bei įtaigų totalitaristinį toną. Kaip ir "didžiųjų vadų" skulptūros, visad matomos iš "varlės" perspektyvos, šiame paveiksle esančios figūros veido bruožai nuplaunami, visą energijos krūvį nukreipiant į rodantį pasirinkimo kelią pirštą. Tuo pačiu platiškas grafiškumas kontrastingai supriešinamas su skelbiama "Mokykis tapybos" doktrina.

Ekspresyvus koloritas bei kompozicija provokuoja aliuzijas į meno istorijoje sukurtas paskutiniojo teismo dienos interpretacijas. Šiuo darbu A. Zakarauskas užbaigia ciklą "Mokykis tapybos", sukurdamas tapybos triumfo sceną. Aštrūs spalvų deriniai ir sudėtinga daugiafigūrinė kompozicija cituoja išmoktas ir laužomas tapybos taisykles.