A B D G I J L N P R S Š U V Z Ž

g. 1968

Darius Žiūra gimė 1968 m. Joniškėlyje, 1991–1997 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tapybą, o 2017 m. jam buvo suteiktas meno daktaro laipsnis Vilniaus dailės akademijoje. Gyvena ir dirba Vilniuje. Žiūra, kaip sufleruoja pavardė, yra neįprastai jautrus žiūrėjimo – šios fundamentalios veiklos – pažadams ir spąstams. Pastaruoju metu jo žvilgsnį dažniausiai filtruoja bei fiksuoja fotoaparato objektyvas, nors nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos jis daug dirba ir su video. Jis pasirengęs eiti toli dėl savo „vizualinės medžiagos“, kaip jis pats tai vadina. Jam tai įkūnija mentalinę erdvę, kuri visada bus konstruojama, žmogaus egzistencijos aspektą, kurį galima pagauti (ir netgi galbūt suprasti) kaip tik todėl, kad jis leidžiasi paverčiamas vaizdu. Jis vizualizuoja daiktus, kurių kiti nepastebėjo, nes jiems jie atrodo arba per daug neapibrėžti, ar per daug trikdantys – per daug sudėtingi. Žiūrai itin rūpi portretai. Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais jis daug laiko praleido kelyje – Lietuvoje ir užsienyje – uždarbiaudamas kaip gatvės portretų piešėjas. Šiaurės Lietuvoje esančiame Gustonių kaime, kur praleido didelę dalį vaikystės, jis nuo 2001 m. kas trejus metus kūrė visų gyventojų vienos minutės trukmės video portretus. O Vilniuje jis kūrė 5 sekundžių video klipus iš kapinėse palaidotų žmonių emaliuotų fotografinių portretų ar fotografavo į studiją atsivestas merginas iš geležinkelio stoties. Tačiau jis keliauja ir į retai lankomas vietas vaizduoti tokius motyvus kaip apleistos sodybos abiejose Latvijos – Lietuvos sienos pusėse ar beviltišką Udmurtijos Respublikos Rusijoje tikrovę. Žiūra dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje, tarp jų – nacionalinėse apžvalginėse parodose "Lietuvos dailė 1989–1999: dešimt metų", "Savigarba. Lietuvos dailė 01", "Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų" Vilniaus Šiuolaikinio meno centre ir 2015 m. vykusioje 10-oje Kauno bienalėje. Jo kūryba taip pat rodyta tarptautiniame kontekste ir turbūt reikšmingiausias buvo jo dalyvavimas 5-ojoje ir 7-ojoje Europos bienalėje Manifesta: 2004 m. San Sebastiane (Ispanija) ir 2008 m. Bolcane (Italija) bei 2017 m. Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje M HKA vykusioje tarptautinėje parodoje „Laikinų ateičių institutas“. Iš jo personalinių parodų išsiskiria surengtosios ŠMC: performatyvi instaliacija "Kita erdvė" 1998 m., "Portretai – fotografijos ir video kūrinių pristatymas" 2006 m. ir „SWIM“ 2014 m. Taip pat paminėtinos jo personalinės parodos Antje Wachs galerijoje Berlyne: "Kolekcija" 2007 m. ir "Rinktiniai kadrai" 2010 m.

<>1/30

"Miręs vanduo", 1994 m., 120 × 120 × 12 cm.

"Dievo pušynas", 1995 m. kiekvienas darbas 160 × 160 × 16 cm. Nacionalinės dailės galerijos kolekcija, Vilnius.

"Miręs vanduo: Karstas", 1996 m. 80 × 80 × 80 cm.

"Lydinys", 1998 m. 15 × 7,5 × 3,75 cm. Kiasma kolekcija, Helsinkis

Parodos "Kita erdvė" fragmentas

Palanga (2000, DV, 90’)

Gustoniai (2001, DV, 59’)

Gustoniai, 2004, DV, 67’

Gustoniai, 2007, HDV, 59’

Gustoniai, 2010, HDV, 57’

Gustoniai, 2013, HDV, 60’

Gustoniai 2016, HDV, 87'

Gustoniai 2004, fotografija, 100 × 100 cm

Kolekcija (2003, DV, 8’33”)

Kolekcija (2003, DV, 8’33”) (1)

Portretai, 2005 (spalvoti atspaudai, 60 × 60 cm; DV, 60’)

Portretai 2005 (spalvoti atspaudai, 60 × 60 cm; DV, 60’)

Vizualinė medžiaga, 2006 (chromogeninis spalvotas atspaudas ant stiklo, 24 × 24 cm)

Vizualinė medžiaga / Udmurtija (2007, 12 chromogeniniai spalvoti atspaudai ant aliuminio, kiekvienas 74,5 × 74,5 cm)

Vizualinė medžiaga / Pasienio ruožas (2007, 9 chromogeniniai spalvoti atspaudai ant aliuminio, kiekvienas 60 × 60 cm)

Rinktiniai kadrai, 2010 (5 šviesdėžės, kiekviena 30,6 × 30,6 cm)

Rinktiniai kadrai, 2010

paroda SWIM, 2014

Monumentas utopijai, 2015

Pirmasis brandus Žiūros kūrinys, beje, yra ir vienintelis pristatytas Nacionalinės dailės galerijos kolekcijoje. Įvairūs jo kūriniai bendru pavadinimu Miręs vanduo pastūmėja tapybą trimatiškumo link ir kvestionuoja žinojimą, kas turi glūdėti vaizde - juos sudaro paviršiai, apipilti parafinu (kartais sumaišyto su žibalu, kad suminkštėtų), rėmai (padengti parafino, stearino ir vaško mišiniu) bei stiklo plokštė. Pirmasis kūrinys serijoje (1994, 120 × 120 × 12 cm) buvo mėginimas vienu metu sukurti ir paneigti "tobulą vaizdą", iš kurio pašalintas visas paveikslinis turinys ir kuris būtų pasiekiamas tik per įstiklintą rėmą. Antroji šios idėjos apraiška buvo triptikas, pavadintas Dievo pušynas (1995, kiekvienas darbas 160 × 160 × 16 cm, Nacionalinės dailės galerijos kolekcija, Vilnius), kuris dar labiau pabrėžė vaizdo statiką, o trečioji ir paskutinė projekto stadija, pavadintaMiręs vanduo: Karstas(1996, 80 × 80 × 80 cm), perkėlė vaizdą į objektą kaip nuorodą į vandens "negyvo" svorio turinčio arba ne akvariumo vizualinę konvenciją.

Šiuo metu vienintelis materialus Žiūros kūrinioMiręs vanduo: Karstas trimatiškumo tęsinys yra Lydinys (1998, 15 × 7,5 × 3,75 cm; Kiasma kolekcija, Helsinkis). Jo paties žodžiais tariant, jis "padarytas iš monetų, 1997 m. rugpjūčio 28 d. ir 1998 m. rugpjūčio 31 d. surinktų iš fontano, esančio parke šalia buvusių grafo Tiškevičiaus rūmų Palangoje. Tai smulkūs pinigai, kuriuos į fontaną sumetė apie 6000 skirtingo amžiaus, tautybės ir socialinės padėties žmonių "kad sektųsi"." Šios monetos susikaupė populiariame Baltijos jūros kurorte per dvi vasaras. Monetų kilmė buvo skirtinga ir jos buvo padarytos iš įvairių metalų - štai kodėl metalo blokas yra "randuotas" nesuderinamumais ir priemaišomis, iškilusiomis į paviršių sulydymo proceso metu.

Lydinys pirmą kartą parodytas 1998-ųjų pabaigoje Šiuolaikinio meno centre, Žiūros personalinėje parodoje Kita erdvė. Šį Raimundo Malašausko kuruotą ryškiai "kontekstinį" projektą sudarė trys dalys, kurios buvo pristatytos erdvėje tamsiai mėlyna plastikine plėvele padengtomis sienomis, skambant ambientiniam garsui. Pirmasis kūrinys,Lydinys, buvo eksponuojamas ant mėlynu aksomu apmušto cokolio. Antrasis vizualinis elementas buvo povandeninių augalų, judančių šalto vandens srovėje, video projekcija. Galiausiai ten buvo šešių skaidrių projekcija, vaizduojanti jauną moterį, aprengtą baltu drabužiu ir gulinčią stiklinėje dėžėje, kuri dėl jai kvėpuojant susidariusios kondensacijos palaipsniui tapo nepermatoma. Žiūra visą laiką buvo kitame kambaryje ir sekimo monitoriuose stebėjo, kas vyksta parodos salėje, ir kartais bendravo su lankytojais per mikrofoną ir ausines, kabojusias priešais projekciją. Kaip instaliacijos dalis taip pat pristatyti dviejų tipų tekstai: teorinės aiškinamosios esė apie instaliaciją ir ištraukos iš Žiūros virtualios knygos Kelionė - netiesioginio eksponuojamų vaizdinių tęsinio. Kita erdvė žymėjo Žiūros ėjimą tolyn nuo trimačių meno objektų kūrybos bei pristatymo - nuo tol jis dirbo beveik vien tik su fotografiniu būdu gautais judančiais ir nejudančiais vaizdais.

Palanga (2000, DV, 90') yra 40 valandų montažas, padarytas iš video medžiagos, nufilmuotos vasarą, praleistą Lietuvos pajūryje piešiant poilsiaujančius praeivius. Kaip ir visa panaši medžiaga, šis ilgas videofilmas tampa laiko kapsule tam, kas kažkada buvo kasdienybė: taupiai atostogaujančių lietuvių elgesys "pereinamojo laikotarpio", prasidėjusio po šalies nepriklausomybės atgavimo 1990 - 1991 m., pabaigoje. O fizinė Palangos aplinka jau nepermaldaujamai iro dėl prieš dešimtmetį vykusių miesto statybų pirmaisiais bumo metais. Palanga daugiausiai reprezentuoja Žiūros susidomėjimą portretavimu ir panoramine vizualizacija.

2001 m. Žiūra sugrįžo į Gustonių kaimą šiaurės Lietuvoje, kur praleido didžiąją dalį vaikystės, ir sukūrė 59 vienos minutės trukmės jo gyventojų video portretus. Ši pirmoji serijos Gustoniai dalis (2001, DV, 59') pirmą kartą buvo parodyta Vilniaus ŠMC parodoje Savigarba. Lietuvos menas 01, kuruotoje Anderso Kreugerio. Žiūra įsipareigojo šį veiksmą kartoti kas trejus metus mažiausiai 15 metų ir iki šiol išleistos kitos penkios versijos (2004, DV, 67'; 2007, HDV, 59'; 2010, HDV, 57'; 2013, HDV, 60'; 2016, HDV, 87'). Gustonius reikėtų vertinti kitų projektų, kurių metu daugelį metų stebima ta pati žmonių grupė, kontekste - tai paprastai būna dokumentiniai filmai kinui ar televizijai, pavyzdžiui, Die Kinder von Golzow (Vokietija, 1961 - 2006), Up! serija (JK, 1964 -) ar Barnen från Jordbro (Švedija, 1972 - 1994). Tačiau Žiūros kūrinys išvengia bet kokio kalbinio naratyvo ir vaizduoja kaimo mikrokosmosą (kaip visuomenės makrokosmoso vaizdą) mums leisdamas tik pažvelgti į visų šių žmonių, žvelgiančių į jo video kamerą, akis. 2017 m. Antverpeno šiuolaikinio meno muziejuje M HKA vykusiai parodai "Laikinų ateičių institutas" D. Žiūra adaptavo anksčiau sukurtas 6 filmo Gustoniai versijas į 6 kanalų video instaliaciją.

Taip pat Gustoniuose 2004 m. žiemą Žiūra realizavo savo pirmąjį fotografinį projektą. Kartu su profesionaliu fotografu jis portretavo visas jo šeimas (30 spalvotų atspaudų, kiekvienas 40 × 40 cm) ir nufotografavo detalius kaimo vaizdus iš oro baliono - namai yra pasimetę didžiuliuose sniegu apsiklojusių laukų plotuose su uždaryto siauruko geležinkeliu tolumoje (3 spalvoti atspaudai, kiekvienas 100 × 100 cm). Šie vaizdai buvo parodyti 2005 m. jo personalinėje parodoje Kiti balsai, kiti kambariai "Magazzino d'Arte Moderna" galerijoje Romoje, ją organizavo ir finansavo galerija, o kuravo Cloe Piccoli. Po šios parodos Žiūra toliau pats eksperimentavo su fotografija.

Pirmoji Gustonių video versija taip pat eksponuota 2004 m. parodoje Manifesta 5 San Sebastiane (Ispanija). Maždaug tuo metu Žiūra taip pat dirbo su kitais fotografinių vaizdų projektais, ypač su Kolekcija (2003, DV, 8'33"). Pavadinimas paprastas, bet ir provokuojantis - kūrinį sudaro 100 videoklipų, kiekvieno ilgis - penkios sekundės, skirtos vienam emaliuotam antkapiniam fotoportretui, rastam Lietuvos kapinėse, daugiausiai Vilniuje. Žiūra skatina savo žiūrovus peržiūrėti šią patrauklių mergaičių ir moterų, kurių dauguma mirė per jaunos, kolekciją ir svarstyti, kas galėjo joms atsitikti. Kintanti šviesa tik sustiprina slapto malonumo jausmą, glūdintį Kolekcijoje- tai buvo ir 2007 m. įvykusios Žiūros pirmosios solo parodos Antje Wachs galerijoje Berlyne pavadinimas.

2006 m. ŠMC veikusioje antrojoje solo parodoje Žiūra parodė projektą Portretai (2005, 22 spalvoti atspaudai, kiekvienas 60 × 60 cm; vienos minutės trukmės videoklipų kompiliacija, DV, 60'). Jis visus metus keliavo po Lietuvą fotografuodamas ir filmuodamas dar brandos amžiaus nepasiekusias mergaites - nebe vaikus, bet dar ne moteris. Serijoje taip pat pastebime besikeičiančius metų laikus - nuo ankstyvo pavasario iki žiemos pradžios, kas pabrėžia modelių santykį su peizažu, kuriame jos gyvena. Jos nufotografuotos visu ūgiu, o videoklipuose matomi tik veidai. Portretai yra bent jau tiek pat vojeristiniai kaip ir Kolekcija. Tačiau tai, kaip ir Gustoniai, yra vizuali socialinė šiuolaikinės Lietuvos visuomenės su išlikusiais kaimo ir miesto gyventojų skirtumais analizė.

Kitas Žiūros žingsnis po to, kai keletą metų užsiėmė grynai portretavimu, buvo kitų, bet ne mažiau intymių šiuolaikinio vizualumo aspektų tyrimas atidžiai stebint savo fizinę aplinką. 2006 - 2007 m. jis padėjo pagrindus aiškiai paveiksliniam santykiui su fotografiniu vaizdu, kuriamu pasitelkiant analoginę ir skaitmeninę aparatūrą. Jis nusprendė šias naująsias fotografijas apjungti bendru pavadinimu - Vizualinė medžiaga.

Pirmasis 25 kruopščiai sukomponuotų ir tyčia statiškų vaizdų ciklas yra koncentruoti fragmentai ar ištraukos to, ką Žiūra matė per tuos metus eidamas per pasaulį: morgą ir medį, augantį iš asfalto netoli savo namų Vilniuje, savo butą prieš renovaciją, pagalvę savo studijoje, povandeninį baseino Lazdynuose vaizdą taip pat Vilniuje, arbatos puodelį IASPIS rezidencijoje Stokholme, gėles Silto saloje, Baltijos jūrą Jūrmaloje (Latvija)...

Pirmasis čia iliustruotas kūrinys (2006, chromogeninis spalvotas atspaudas ant stiklo, 24 × 24 cm) vaizduoja mėnesienos apšviestą katalikų bažnyčios Joniškėlyje interjerą, užfiksuotą naktį su 8 valandų ekspozicija. Ši XVIII a. architektūra, pakibusi tarp baroko ir neoklasicizmo, taip atrodė paskutiniaisiais Lenkijos - Lietuvos valstybės metais prieš jos padalijimą 1795 m. ir buvo paties Žiūros pirmoji meno patirtis. Vėl ją aplankyti jau tapus brandžiu menininku reiškė rasti būdą pažvelgti už jos santykinio mažumo ir provincialumo ribų, o dramatinis apšvietimo efektas yra vienas iš galimų šios dilemos sprendimų.

Antroji iliustracija paimta iš ciklo Vizualinė medžiaga/Udmurtija (2007, 12 chromogeniniai spalvoti atspaudai ant aliuminio, kiekvienas 74,5 × 74,5 cm), kurį jis 2008 m. sukūrė grupinei parodai Kontinentinė pasąmonė: šiuolaikinis menas ir finougrų pasaulis KUMU (Talinas), kuruotai Anderso Kreugerio. Rinktiniai šio ciklo atvaizdai buvo tais pačiais metais eksponuoti parodoje Manifesta7 Bolzane. 2007 m. lapkritį Žiūra kelias savaites važinėjo po autonominės šiaurės rytų Rusijos Udmurtijos Respublikos miestus ir kaimus bei fotografavo materialius jos gyventojų pėdsakus. 1941-1945 m. yra, žinoma, Didžiojo Tėvynės karo metai - būtent taip Rusijoje vis dar vadinamas antrasis pasaulinis karas.

Trečioji iliustracija pristato ciklą Vizualinė medžiaga / Pasienio ruožas (2007, 9 chromogeniniai spalvoti atspaudai ant aliuminio, kiekvienas 60 × 60 cm), nufotografuotą apleistuose pastatuose abiejose Lietuvos - Latvijos sienos pusėse. Tai gal ir nėra labai tolima ar ypatingai skurdi vieta, bet kiekvienoje šalyje pasienio zona yra tam tikra prasme toli nuo sostinės ir todėl yra labiau apleista ir paveikta emigracijos į Vakarų Europą, įsibėgėjusios po to, kai Baltijos šalys 2004 m. prisijungė prie Europos Sąjungos.

2010 m. surengtoje antrojoje personalinėje parodoje Antje Wachs galerijoje Žiūra parodė kūrinius iš ciklo Rinktiniai kadrai (2010, 5 spalvoti (veidų) atspaudai šviesdėžėse, kiekvienas 30,6 × 30,6 cm; 5 spalvoti (figūrų) atspaudai šviesdėžėse, kiekvienas 40 × 30,6 cm; Veidai, HD galinė video projekcija, 23', Rinktiniai kadrai, HD galinė video projekcija 20'). Tai jaunų moterų, pardavinėjančių savo kūnus Vilniaus geležinkelio stoties rajone, vaizdai. Žiūra sumokėjo merginoms, kurių daugelis turi slaviškus vardus, už laiką, kurio prireikė joms nufotografuoti, taip sulaužydamas nerašytus ir sekso prekybos, ir meninės kūrybos įstatymus.

Menininko ir modelio santykis buvo sudėtingas, bet produktyvus per visą Vakarų meno istoriją. Kaip matėme, ši situacija tęsiama Žiūros kūryboje. Šie modeliai, bet taip pat ir menininkas tikriausiai jaustųsi saugiau, jei fotografijų nebūtų ir jos nebūtų rodomos. Kas gali pateisinti smurtą ir prievartą, kuriuos reprezentuoja šitie vaizdai? Vienas iš galimų atsakymų - smurtas dar yra pakankamai nestiprus, kad būtų leistinas, bet pakankamai stiprus, kad būtų suvokiama abiejų fotografinio veiksmo pusių rizika.

Tiesą sakant, trečioji pusė - žiūrovas - taip pat turi šiek tiek rizikuoti, kad susikurtų brandžią žiūrėjimo ir matymo praktiką. Jei norime būti geri įvairių Dariaus Žiūros vaizdų žiūrovai, neturėtume vertinti nei modelių už tai, kad atsidūrė tokioje padėtyje, nei menininko už tai, kad ja pasinaudojo. Vietoje to turime pastebėti kovą ir šių individų spinduliuojamą savigarbą, nepaisant įvairių pavojų, į kuriuos jos save stato.

SWIM - trečioji D. Žiūros personalinė paroda, surengta 2014 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre bendradarbiaujant su kuratoriais Virginija Januškevičiūte ir Andersu Kreugeriu. Ši paroda yra doktorantūros studijų metu atlikto tyrimo dalis. Parodą lydėjo leidinys, tokiu pačiu pavadinimu. Parodoje buvo pristatoma D. Žiūros fotografijų serija Uždrausti vaisiai, stiklinėse virtinose augančių grybų kolonijos, stop kadrų filmas Orissa Timelapse bei šviesdėžėse eksponuotos fotografijos iš serijos Veidai ir figūros (tęstinis projektas, vykdomas nuo 2008 m.). Pastaroji serija yra fragmentas iš serijos Rinktiniai kadrai, kaip ir filmas Veidai (tęstinis projektas, vykdomas nuo 2008 m.), kuris buvo demonstruotas Šiuolaikinio meno centre atskiro kino seanso metu. Keturios parodos ir ją lydinčio leidinio pavadinimo raidės SWIM yra anglakalbiuose interneto forumuose naudojamas akronimas "someone who isn't me" (ne aš, o kažkas), kurį forumo dalyviai pasitelkia siekdami išvengti asmeninių sąsajų su nelegalia veikla ar tiesiog norėdami užduoti tokio pobūdžio klausimą.

Monumentas utopijai (2015) apjungia trijų skirtingų tautybių draugų, susipažinusių privalomos karinės tarnybos Chabarovske 1987-1990 metu, asmenines istorijas. Tuo metu juos siejo bendri interesai, estetinės vertybės ir svajonės apie ateitį. Vėliau jų gyvenimai pasuko skirtingais keliais ir kontaktai nutrūko. Večeslavas Kovalenko tapo skulptoriumi, kuriančiu akademinio realizmo stiliumi, Sankt Peterburge. S. emigravo iš Latvijos į Airiją ir pasinėrė į Dublino gėjų gyvenimą. Paskutinius aštuonerius metus jis vogė knygas iš vietinių knygynų. D. Žiūra savo karjerą susiejo su šiuolaikiniu menu. 2015 m. pakviestas dalyvauti 10-ojoje Kauno bienalėje (kuratorius Nicolas Bourriaud), D. Žiūra pasiūlė V. Kovalenko įamžinti jų draugystės jubiliejų sukuriant monumentalią skulptūrą ir suteikė jam visišką laisvę idėjos realizacijai. Tuo pačiu D. Žiūra draugui S. pasiūlė prisidėti prie kuriamo monumento asmenine pavogtų knygų (virš 2 tonų spaudos) kolekcija. Monumentas utopijai buvo pristatytas senuosiuose Centrinio pašto rūmuose Kaune vykusios bienalės metu. Šiam projektui D. Žiūra papildomai sukūrė 90 min. trukmės filmą Monumento sukūrimas, kuriame užfiksavo savo 13 dienų vizito Sankt Peterburge akimirkas bei monumento gamybos procesą. S. tapatybė yra įslaptinta siekiant išvengti galimų kaltinimų.