LANKSTINYS

Balandžio mėnesį Nacionalinės dailės galerijos  auditorijoje rodome penkių vakarų kino ciklą "Šokis kine. Kūno ir vaizdo choreografija", pristatantį filmus, kuriuose persipina choreografijos ir kino raiškos priemonės. Programoje matysite retus ir mažai žinomus avangardinius šokio filmus bei pasaulinio garso choreografų ir kino kūrėjų darbus.

Šiuolaikinis šokis iš prigimties siekia išraiškos laisvės, išsivaduoti nuo bet kokių suvaržymų, taip pat ir nuo teatro scenos ribų. Kino medija leido jas peržengti, rinktis gamtinę, urbanistinę ar virtualią aplinką. Paradoksalu, kad perkelta į kiną, choreografija pateko į ekrano ribojamą erdvę ir jos šeimininkų - filmų kūrėjų - rankas. Kino režisieriams tai tapo akstinu pradėti eksperimentuoti su kamera ir įvairiais šokio vaizdavimo kino ekrane būdais.

Šiuolaikinių šokio filmų prototipu laikomas nebylus, bet vizualiai iškalbingas Maya'os Deren darbas "Choreografijos etiudas kamerai" (1945). Filmą, kuriame judria kamera sekamas šokantis kūnas, Deren papildė antru choreografijos sluoksniu, sukurtu, pasitelkiant montažą ir specialiuosius efektus. Naujos vizualiosios kalbos atradimai davė pradžią ir naujai meno formai.

Šokiu kamerai (angl. dance for camera) šiandien vadinama choreografija, sukurta specialiai filmui, egzistuojanti tik filmo erdvės ir laiko konfigūracijoje. Daugelyje šiuolaikinių šokio filmų atpažįstamos ankstyvųjų Deren filmų savybės - tai nenaratyviniai, neverbaliniai, trumpo metražo ir nedidelio biudžeto filmai. Eksperimentiškumas taip pat lieka neatsiejamu bruožu - vis dar vyksta specifinės šokio filmų kalbos ir santykio su žiūrovu paieškos. Choreografus domina neatrastos kūno judesio vaizdavimo kine galimybės, filmų kūrėjus - kinematografinio šokio kūrimo būdai. Drauge jie siekia, neperžengiant kino ekrano ribų, sukurti unikalią kūno ir
vaizdo choreografiją - poetinį (vertikalųjį) pasakojimą, kaip alternatyvą horizontaliajam tradicinio kino naratyvui.