Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui, Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė, išskyrus vieną kitą išimtį, net ir vietiniai, atradę miesto grožį tik XIX amžiuje. Prireikė geopolitinės tragedijos, Pirmojo pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 m. Vilnių pradėjo intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų. Šiems dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas: skurdus ir gražus miestas, išsiskiriantis keistais, įdėmaus žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, jis paliko mums didelį kokybiškų meninių artefaktų - tapybos, grafikos ir fotografijos - rinkinį.

Tai, kad Lietuva ir Vilnius buvo tarp agresyvių didžiųjų valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena globali katastrofa - Antrasis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika. Sovietų okupuotas Vilnius ypač viliojo fotomenininkus - 1970-1980 m. Lietuvos fotografija buvo sovietinės fotografijos avangarde ir sulaukė įvairių respublikų profesionalų susidomėjimo. Susitikti su Antanu Sutkumi, Vitu Luckumi ir kitais meistrais atvykdavo daug fotografų iš įvairių šių šalių miestų, savo kelionių metu fiksavusių Vilniaus kasdienybę - netikėti šių stebėjimų rezultatai yra akivaizdžios svetimšalio žvilgsnio iliustracijos.

Trečią užsienio menininkų bangą išjudino, kaip ir anksčiau, geopolitinis lūžis. Nauja buvo tai, kad 1990 m. kovo 11 d. lūžis vedė šiuolaikybės link. Nepriklausomoje Lietuvoje atsiradusi nauja institucija, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), pakeitė ir svetimšalių menininkų Vilniaus stebėjimo taktikas. Keitėsi ir paties "pamatymo" fokusas - ŠMC į Vilnių kurti pakviestų menininkų fotografijose, vaizdo filmuose, įvairiose akcijose miestas parodomas, pasitelkiant ne tik svetimo žvilgsnio, bet ir meninio tyrimo filtrą. Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1990 m. iki laipsniškos integracijos į Europos Sąjungą, užsienio menininkų pamatyto Vilniaus kūrinių kolekcija yra dar vienas įdomus pasakojimas sąlygiškai trumpoje, bet dar nepasibaigusioje istorijoje apie svetimšalius ir jų žvilgsnius į Vilnių.

Kuratoriai: Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas, Laima Laučkaitė, Valentyn Odnoviun

Menininkai: Pawel Althamer, Pierre Bismuth & Johnatan Monk, Daniel Bozhkov, Walter Buhe, menininkų kolektyvas "Chim↑Pom", Alfred Holler, Konstantin Kostiuk, David Mabb, Flávia Muller Medeiros, Ivan Medvedev, grupė "Provincija" (Galina Moskaleva ir Vladimir Shakhlevich, Sergey Kozhemyakin, Uladzimir Parfianok), Juri Rupin, Barbara Visser, Mirjam Wirz, Vita Zaman, Magnus Zeller, Edwin Zwakman

Parodos architektas: Mindaugas Reklaitis

Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė

Koordinatoriai: Eglė Mikalajūnė, Ernestas Parulskis, Gabrielė Radzevičiūtė

Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras

Partneriai: Vokiečiakalbių bendruomenė Belgijoje, Ašerslebeno muziejus, Charkivo fotografijos mokyklos muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga

Rėmėjai: Lietuvos vyriausybės respublikos kanceliarija, Exterus, Fundermax

Informacinis rėmėjas: Vilnius 700 metų jaunas, JCDecaux