Sukišti rankas į žemę ir juodomis panagėmis pajusti ryšį su gamta, o gal pasistatyti idilišką vasarnamį, kuriuo įtvirtintum savo, kaip sėkmingo sovietinio piliečio, statusą - kolektyviniuose soduose galėjai reikštis visaip. Ir šią raišką dėl įvairių priežasčių sistema toleravo. Ne tik toleravo, bet ragino aktyviau vystyti kolektyvinę sodininkystę, žadėjo aprūpinti gyventojus įrankiais, sodo namelių projektais, sodinukais ir transporto bilietais. Bent jau popieriuje. Praktika buvo gerokai mažiau spindinti, bet kolektyvinių sodų kūrimasis vis tiek tapo nemenku infrastruktūriniu ir ideologiniu projektu, kuriam reikėjo preteksto, planavimo ir resursų. Kam vargti? Ir kas iš to bus?

Pirmasis nutarimas, raginęs masiškai steigti kolektyvinius sodus sovietinėse respublikose, pasirodė 1949 m. Šios iniciatyvos pradžia sutapo su ženkliu maisto ir būsto stygiumi, tačiau laikui bėgant pragmatinius valdžios tikslus papildė dvasingesni užmojai. "Sodas taurina žmogų", - skelbė straipsnio antraštė oficioziniame žurnale "Mūsų sodai". Tuo metu šimtuose tūkstančių 6 arų sklypelių skleidėsi alternatyvus pasaulis: juodas darbas, finansinės ar statybinės machinacijos, intrigėlės, asmeninės utopijos, kultūros elito ir disidentų pašnekesiai. Sodininkai turėjo nuolat rūpintis savo 6 arais, o sodų teritorijas ir jose vykstančius procesus uoliai prižiūrėjo galios centras. 6 arai tapo politikos, ekonomikos, architektūros ir kultūros konfliktų, o kartu ir galimybių erdve, supynusia buksuojančią sistemą ir į ją papuolusius žmones į painų meilės ir neapykantos sodams mazgą.

Per dešimtmečius kolektyviniai sodai virto reiškiniu, stipriai įaugusiu į mūsų visuomenės sąmonę. Nederlingose nunykusių kaimų, buvusių poligonų ar kolektyvinių ūkių žemėse kadaise steigti sodai šiandien flirtuoja su priemiesčio gyvenimo stiliumi arba atgimsta kitomis formomis, kaip, pavyzdžiui, bendruomenių iniciatyvos. Santykį su šia keista, tarytum tarpine vieta reflektavo autoriai iš įvairių laukų: dailininkai, šiuolaikiniai menininkai, architektai, fotografai, televizijos laidų kūrėjai bei rašytojai. Kūriniais ir archyvine medžiaga parodoje pristatomos kolektyvinių sodų vizijos ir prieštaros: infrastruktūros kelti iššūkiai, sodo namelių įvairovė, sodininkų avantiūrizmas bei nuolatinės priežiūros reikalaujantys daržai, kurie tuo pat metu galėjo ir supančioti, ir išlaisvinti.

Organizatorė Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinė dailės galerija

Kūrinių ir kitų eksponatų autoriai: Algimantas Aušiūra, Eugenijus Barzdžius, Feliksas Bielinskis, Jonas Buračas, Juozas Čepavičius, Kazys Daukša, Andrius Erminas, Eglė Gineitytė, Gintarė Grigėnaitė, Linas Jusionis, Stanislovas Karanauskas, Birutė Kasperavičienė, Jonas Klimašauskas, Vsevolod Kovalevskij, Feliksas Lukauskas, Ignas Maldus, Algirdas Mulvinskas, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Domantas Pigulevičius, Upė Pilitauskaitė, Lukas Pilkauskas, "PUPA Life over space", Mindaugas Skudutis, Rūta Spelskytė-Liberienė, Vladas Suncovas, Algimantas Švėgžda, Andrej Vasilenko

Kuratoriai: Goda Aksamitauskaitė, Matas Šiupšinskas

Architektė Gabrielė Černiavskaja

Dizainerė Laura Grigaliūnaitė

Prodiusuojantis architektas Mindaugas Reklaitis

Vertėjas Paulius Balčytis

Redaktoriai: Ieva Puluikienė, John. W. Fail

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Partneris Lietuvos kino centras

Rėmėjas Exterus, Fundermax

Eksponatus skolino: Kretingos muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas , Lietuvos kino centras, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos valstybės naujasis archyvas, MO muziejus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, SEB paslaugų centras, Utenos kraštotyros muziejus, Ukmergės kraštotyros muziejus, Vilniaus regioninis valstybės archyvas, Valerija Aksamitauskienė, Rasa Chmieliauskaitė, Dalius Gerulaitis, Vytas Petrauskas, Irena ir Stasys Vyžintai, Ieva Šalomskienė, Sigita Šiupšinskaitė