Svetimšalio žvilgsnis į Vilnių
Piešti Vilniaus užsienio menininkai nevažiavo beveik šešis
šimtus metų. Kol į kitų išnykusių imperijų sostines, pavyzdžiui,
Romą, traukė minios svetimšalių dailininkų, Vilniaus nepiešė,
išskyrus vieną kitą išimtį, net ir vietiniai, atradę miesto grožį
tik XIX amžiuje. Prireikė geopolitinės tragedijos, Pirmojo
pasaulinio karo ir miesto okupacijos, kai 1915 m. Vilnių pradėjo
intensyviai stebėti, tirti, piešti ir tapyti keliolika svetimšalių
menininkų, kaizerinės Vokietijos kariuomenės propagandininkų. Šiems
dailininkams, karo turistams, Vilnius buvo egzotiškas atradimas:
skurdus ir gražus miestas, išsiskiriantis keistais, įdėmaus
žvilgsnio vertais gyventojais. Procesas truko trejus metus, jis
paliko mums didelį kokybiškų meninių artefaktų - tapybos, grafikos
ir fotografijos - rinkinį.
Tai, kad Lietuva ir Vilnius buvo tarp agresyvių didžiųjų
valstybių, Vokietijos Reicho ir Sovietų Rusijos, lėmė, kad antrą
svetimšalių dailininkų atsiradimo mieste bangą suformavo dar viena
globali katastrofa - Antrasis pasaulinis karas. Paradoksalu, bet ir
šį kartą Vilnius, vakarietiškas ir paslaptingas Sovietų Sąjungos
svetimkūnis, iš Rytų atvykusiems dailininkams tapo egzotika.
Sovietų okupuotas Vilnius ypač viliojo fotomenininkus - 1970-1980
m. Lietuvos fotografija buvo sovietinės fotografijos avangarde ir
sulaukė įvairių respublikų profesionalų susidomėjimo. Susitikti su
Antanu Sutkumi, Vitu Luckumi ir kitais meistrais atvykdavo daug
fotografų iš įvairių šių šalių miestų, savo kelionių metu
fiksavusių Vilniaus kasdienybę - netikėti šių stebėjimų rezultatai
yra akivaizdžios svetimšalio žvilgsnio iliustracijos.
Trečią užsienio menininkų bangą išjudino, kaip ir anksčiau,
geopolitinis lūžis. Nauja buvo tai, kad 1990 m. kovo 11 d. lūžis
vedė šiuolaikybės link. Nepriklausomoje Lietuvoje atsiradusi nauja
institucija, Šiuolaikinio meno centras (ŠMC), pakeitė ir
svetimšalių menininkų Vilniaus stebėjimo taktikas. Keitėsi ir
paties "pamatymo" fokusas - ŠMC į Vilnių kurti pakviestų menininkų
fotografijose, vaizdo filmuose, įvairiose akcijose miestas
parodomas, pasitelkiant ne tik svetimo žvilgsnio, bet ir meninio
tyrimo filtrą. Pereinamuoju laikotarpiu, nuo 1990 m. iki
laipsniškos integracijos į Europos Sąjungą, užsienio menininkų
pamatyto Vilniaus kūrinių kolekcija yra dar vienas įdomus
pasakojimas sąlygiškai trumpoje, bet dar nepasibaigusioje
istorijoje apie svetimšalius ir jų žvilgsnius į Vilnių.
Kuratoriai: Andrei Antonau, Kęstutis Kuizinas, Laima Laučkaitė, Valentyn Odnoviun
Menininkai: Pawel Althamer, Pierre Bismuth & Johnatan Monk, Daniel Bozhkov, Walter Buhe, menininkų kolektyvas "Chim↑Pom", Alfred Holler, Konstantin Kostiuk, David Mabb, Flávia Muller Medeiros, Ivan Medvedev, grupė "Provincija" (Galina Moskaleva ir Vladimir Shakhlevich, Sergey Kozhemyakin, Uladzimir Parfianok), Juri Rupin, Barbara Visser, Mirjam Wirz, Vita Zaman, Magnus Zeller, Edwin Zwakman
Parodos architektas: Mindaugas Reklaitis
Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė
Koordinatoriai: Eglė Mikalajūnė, Ernestas Parulskis, Gabrielė Radzevičiūtė
Organizatoriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinė dailės galerija, Šiuolaikinio meno centras
Partneriai: Vokiečiakalbių bendruomenė Belgijoje, Ašerslebeno muziejus, Charkivo fotografijos mokyklos muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga
Rėmėjai: Lietuvos vyriausybės respublikos kanceliarija, Exterus, Fundermax
Informacinis rėmėjas: Vilnius 700 metų jaunas, JCDecaux