Ribos ir paraštės

Ribos ir paraštės
Socialinė kritika tarpukario Lietuvoje

Socialinės kritikos reiškinys tarpukario Lietuvoje vis dar nėra pakankamai tyrinėtas ir apmąstytas. Pastarojo meto Lietuvos Respublikai (1918-1940) skirtos istorinės refleksijos yra palydimos visuotinės pažangos, modernėjimo ar optimizmo paieškų. Tačiau spartūs modernizacijos procesai bei reikšmingos politinės, ekonominės ir sociokultūrinės permainos to meto visuomenei atnešė ir savų iššūkių, ir problemų. 

Neatsitiktinai parodos dėmesio centre atsiduria XX a. 3-4 dešimtmečiuose iškilusi ir brendusi jaunoji dailininkų karta bei jų kūrybinis palikimas. Daugeliui jų vis didesnę reikšmę įgavo to meto istorinio laiko ir socialinių kasdienybės aspektų apmąstymai, o kai kurie kūryboje siekė iškelti nepatogias to meto socialines problemas.

Apibrėžti socialinę kritiką tarpukario epochoje nėra lengvas uždavinys - ji tarsi paskęsta skirtinguose, neretai sunkiai tarpusavyje derančiuose, istoriniuose pasakojimuose ir atminties lauke. Lig šiol į ją ir su ja dažniausiai sietinų kairuoliškų dailininkų palikimą žvelgta kaip į gana politizuotą ar net marginalų objektą. Dalis parodoje pristatomų autorių nebuvo įvertinti tarpukario epochoje. Tuo tarpu po Antrojo pasaulinio karo sovietų ideologijai šis dailės paveldas buvo parankus, pirmiausia, siekiant dekonstruoti vos du dešimtmečius gyvavusios valstybės istorinę atmintį. Kūriniuose gvildentos skurdo, socialinės ir lyčių nelygybės, atskirties, nedarbo, visuomenės "moralinio" nuosmukio ir kitos temos tapo patogiu įrankiu plėtoti mitologizuotą naratyvą apie lietuvių tautos išsivadavimą iš "buržuazinės" ar "fašistinės" Lietuvos gniaužtų. Kita vertus, prie sėkmingo šio palikimo pasitelkimo sovietizacijos projekte prisidėjo ir kai kurie dailininkai, kuriems šitoks jų ankstyvosios kūrybos ideologinis eksploatavimas padėjo užsitarnauti aukštas pozicijas ir privilegijas.

Taigi šioje parodoje siekiama bent iš dalies pristatyti menkai žinomą dailininkų palikimą atskleidžiant socialinės kritikos kaip reiškinio įvairialypumą Lietuvos sociokultūrinės, politinės ir kasdienybės istorijos kontekste. Taip pat giliau pažvelgti į sudėtingus, vienam naratyvui sunkiai pasiduodančius meno, ideologijos ir propagandos klausimus.

Nuoširdžiai dėkojame visiems muziejams, atminties institucijoms ir dailininkų šeimoms - Kaziui Rimtui ir Agniui Tarabildoms bei Vytautui Jurkūnui jaunesniajam sutikusiems skolinti kūrinius šiai parodai.

Kuratoriai: Norbertas Černiauskas, Gabrielė Radzevičiūtė

Architektas: Mindaugas Reklaitis

Koordinatoriai: Eglė Mikalajūnė, Ernestas Parulskis

Dizainerė: Laura Grigaliūnaitė

Parodoje pristatomi autoriai: Bronislava Adelaida Abaravičiūtė, Vytautas Augustinas, Gerardas Bagdonavičius, Zalė Bekeris, Mečislovas Bulaka, Balys Buračas, Antanas Gudaitis, Antanas Ingelevičius, Vytautas Jurkūnas, Petras Kalpokas, Marcė Katiliūtė, Leonardas Kazokas, Petras Kiaulėnas, Vaclovas Kosciuška, Jonas Kuzminskis, Česlovas Liutikas, Boleslovas Motuza-Matuzevičius, Antanas Samuolis, Kazimieras Skerstonas, Veronika Šleivytė, Petras Tarabilda, Domicelė Tarabildienė, Veronika Tarvydaitė, Irena Trečiokaitė-Žebenkienė, Stasys Ušinskas, Vincas Uždavinys, Liuda Vaineikytė, Stasys Vaitkus, Jonas Vaitys, Telesforas Valius, Juozas Zikaras, Bronius Žekonis, Stepas Žukas.

Partneriai: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, A. ir P. Galaunių namai, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kauno miesto muziejus, Kauno IX forto muziejus, Šiaulių "Aušros" muziejus, Kupiškio etnografijos muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Rokiškio krašto muziejus, Venclovų namai-muziejus.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Informacinis rėmėjas lrytas.lt

Rėmėjai: Exterus, Fundermax