Peizažo transformacijos
Peizažo transformacijos
Devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje Lietuvos dailės įvykių seka tapo ypač dinamiška: gimstantys nauji dailės reiškiniai, nauji vardai, atsivėrusios galimybės tiesiogiai pažinti Vakarų šiuolaikinio meno procesus inspiravo drąsias idėjas ir t. t. Ūmioji tapyba - taip pat neatsiejamas šio laikotarpio reiškinys. Šios tapybos apraiškos sutelkčiausiai pasireiškė grupės "Angis" narių (susibūrusių į grupę 1990 m.) kūryboje. Laukinis, nesuvaržytas tapybos pobūdis provokavo radikalius plastinius ieškojimus, kitokius kūrinių eksponavimo būdus. Destruktyvios tapytojų pastangos buvo nukreiptos į klasikinio paveikslo, kaip lango į pasaulį, ideologiją. Tapytojai ieškojo medžiaginių ir struktūrinių būdų, kaip išardyti vyresnės kartos ekspresionistų įtvirtintą modernistinio paveikslo kamerišką ir intymų pobūdį. Tačiau ūmiosios tapybos etapas neužtruko, apie 1996-uosius laukinis jos pobūdis ėmė blėsti. Minėtame dešimtmetyje įvyko ir dar vienas svarbus pokytis, susijęs su modernistinio paveikslo ardymu. Tai peizažo transformacijos, pastebimos Henriko Čerapo, Jono Gasiūno, Rimvido Jankausko-Kampo ir Arūno Vaitkūno paveiksluose.
Parodos kuratorė - Milda Žvirblytė
Kūrinius parodai skolino:
Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus
Giedrius Andziukevičius
Aušra Barzdukaite-Vaitkūnienė