Lietuviškojo asambliažo istorija kukli (angl. assemblage - montažas, surinkimas, sunarstymas; šį terminą 1953 m. pirmas pavartojo Jeanas Dubuffet). Kai Niujorko Moderniojo meno muziejus surengė 1961-aisiais apžvalginę XX a. asambliažų parodą, Lietuvoje tik Vincas Kisarauskas (1934-1988) turėjo keletą šia technika sukurtų darbų. 7-8 dešimtmečiais juos kuriančių autorių atsirado daugiau. Be tapybos, šia technika susidomėjo Valentinas Antanavičius (g. 1936), Algimantas Jonas Kuras (g. 1940), Marija Teresė Rožanskaitė (1933-2007), Raimondas Martinėnas (g. 1947), Česlovas Lukenskas (g. 1959). Asambliaže vartojamas įvairiausių daiktų, atliekų montavimas, skirtingų medžiagų ir pavidalų jungimas/priešinimas, derinimas su tapytais paviršiais arba trimačių (erdvinių), nuo plokštumos atitrūkusių kompozicijų aranžavimas turėjo įvairių stilistikos ir technikos atmainų, susipynusių su koliažu, objekto ir instaliacijų menu, tapyba.

Turėdamas ironijos, grotesko, žaidimo, sarkazmo, pokšto bruožų, būdamas miesto suformuotos junk kultūros produktas, asambliažas sovietmečiu stipriai oponavo socrealizmo ideologinėms doktrinoms, nepatekdavo į oficialias parodas, kūrinių nepirko muziejai. Meninius rezultatus brandino tylus darbas dailininkų studijose, retos neoficialios parodėlės, pamažu besiplečiantis asambliažo šalininkų ratas.

Platesnė lietuviškojo asambliažo paroda - dar ateityje. Šiuokart pristatoma nedidelė šešių žinomiausių ir ištikimiausių asambliažui autorių ekspozicija, kurioje rastume ir netiesioginių sąsajų su ryškia, dariusia įtaką lenkų avangardo figūra - Tadeuszo Kantoro kūryba.

Kuratorius: Viktoras Liutkus