Kartą P. Cezanne'as, pažvelgęs į C. Monet paveikslus, pasakė: "Monet - tik akis, tačiau kokia akis!". Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių atžvilgiu ši citata - ne atsitiktinė. Nors dailininko tapybą tiktų vadinti ekspresionistine, iš esmės jis yra realistas. Ekspresionizmas jo kūriniuose pasireiškia įtemptais spalvų santykiais ir išraiškingais potėpiais. Svarbus ir piešinys, įžvelgiamas storai tepamuose dažų sluoksniuose ar teptuko kotu pieštose linijose. Tačiau pats dailininkas teigia, kad svarbiausi impulsai kūrybai - užkratas - yra tikrovė ir gamta, o fantazija kaip prasimanymas mene - melas. Jis gretina save su XIX a. dailininkais barbizoniečiais - T. Rousseau, C. Corot, J.-F. Millet. P. R. Vaitiekūno paveiksluose matome Nemuną Vilijampolėje iki hidroelektrinės pastatymo, Šeštokų peizažą su geležinkeliu, Pažaislio vienuolyną supančias pievas, Mardasavo pamiškes... Realistinė paveikslų programa apima ir dailininko biografiją, svarbius jo gyvenimo etapus. Vilijampolės, Veršvų, Šeštokų kraštovaizdžiai supo jį vaikystėje. Kaunas itin svarbus - šiame mieste jis gyveno, mokytojavo, o nuo 1967 m. iki 1976 m. kūrė paveikslus Pažaislyje veikusios psichoneurologinės ligoninės palatoje. Vasaras leido Dzūkijoje - Česukuose, vėliau Mardasave. P. R. Vaitiekūno paveikslai - tarsi praėjusio laiko dokumentai, juose svarbūs ne tik kraštovaizdžiai, bet ir šviesa, dangaus ir žemės spalvų santykiai, vandens atspalviai. Žvelgdami į šiuos kūrinius, galime matyti šviesą, kuri supo dailininką vaikystėje, išvysti kaip 1977-aisiais mirgėjo Nemuno vandens paviršius ties Česukais, kokia buvo vasara 1987-aisiais. Paveikslai byloja, kad tam tikri spalvų deriniai, kaip ir kūrėjo žvilgsnis, yra konkretaus laiko ar epochos dalis. Spalvų santykius dailininkui diktuoja gamta, tačiau tapymas yra ir mąstymo procesas. Kaip P. R. Vaitiekūnas tapo pievą! Jis yra panteistas, mat tiki, kad kiekvienas gamtos darinys ar objektas yra gyvas. Eglių siluetai transformuojasi į žmogystas, šieno kupetos virsta maldininkų figūromis, akmuo panėšėja į kaukolę... Simbolinis P. R. Vaitiekūno paveikslų pobūdis artimas E. Muncho ir M. K. Čiurlionio kūrybai. Nors šie menininkai iš skirtingų epochų, juos sieja bendra mirties tema. Tik E. Muncho kūriniuose mirtis ir jos grėsmė kyla ir sklinda iš žmogaus vidinio pasaulio, jo nerimo, o į P. R. Vaitiekūno paveikslus perkeliama pirmapradė gamtoje, jos reiškiniuose slypinti baugi grėsmė. Dailininkas sukūrė savitą individualią simboliką, viešnios arba velykės įvaizdžius, kurių tušti gobtuvai virsta peizažą skrodžiančiais dalgiais. Gobtuvas arba kaukolė dažnai išryškėja ir lovoje gulinčių figūrų atvaizduose. Be minėtų ir kitų europinės kultūros "skiepų" (B. Pasternako, M. Cvetajevos, Ch. Baudelaire'o, W. Whitmano, kt.), P. R. Vaitiekūno kūrybą maitina ir lietuviški šaltiniai: folkloras (J. Basanavičiaus užrašytos pasakos, S. Daukanto raštai), arsininkų tapyba, ypač A. Gudaičio asmenybė, avangardinė literatūra (V. Mykolaičio-Putino, K. Binkio, J. Tysliavos, kt.), anuometinės Kauno bohemos pokalbiai ir kt. P. R. Vaitiekūno epochai priklauso ir jo amžininkai bičiuliai - A. Martinaitis, K. Paliokas, A. Stankevičius, J. Mikutis ir daugelis kitų.

Ši paroda - tai P. R. Vaitiekūno kūrybos retrospektyva: nuo ankstyvųjų iki pačių naujausių Mardasave sukurtų tapybos darbų ir piešinių.

Parodos kuratorė - Milda Žvirblytė