Parodoje nuobodulio estetika pateikiama kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos - kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas - randamos ir analizuojamos XX a. devintojo dešimtmečio-XXI a. pradžios lietuvių fotografijoje.

Nuobodulys yra visiems pažįstamas. Jis aplanko tada, kai reikia ko nors laukti, kai nėra ką veikti, kai kartojasi tas pats ir tas pats. Jei jo būtų tik tiek, nuobodulys - pilkas kasdienybės palydovas - nebūtų problema. Bet yra ir kitas nuobodulys - tas, kurį poetai ir filosofai sieja su gyvenimo tuštuma. Jis nuodija sielą išankstiniu abejingumu viskam, jo akivaizdoje jokia patirtis, joks jausmas, joks veiksmas neturi prasmės. Dar blogiau - tas egzistencinis nuobodulys, kaip pastebėjo Arthuras Schopenhaueris, net "įrodo, kad būtis pati savaime neturi jokios vertės". Taigi egzistuoja du skirtingai kankinantys nuoboduliai, o jų keliamą painiavą kartais padeda išnarplioti visų laikų mąstytojai ir menininkai.

Nuobodulio tyrinėtojų santykis su savo objektu būna trejopas. Vieni jau seniai pastebėjo, kad nuobodulys - tas lengvasis, kylantis trumpam atitrūkus nuo darbų, yra kūrybos prielaida ir šaltinis. Štai filosofas Walteris Benjaminas rašė: "Jei miegas yra fizinio poilsio apogėjus, nuobodulys yra dvasinio poilsio apogėjus. Nuobodulys yra svajonių paukštis, kuris prakerta patirties kiaušinį." Kiti tiesiog pamėgsta (ar teigia pamėgę) tai, kas neišvengiama. Pavyzdžiui, Andy Warholas yra pareiškęs: "Man patinka nuobodūs dalykai." Ir šią nuostatą demonstravo savo kūriniuose vaizduodamas tik tai, kas iki koktumo kartojasi arba nekinta labai ilgai. Johnas Cage'as siūlė įveikti nuobodulį jam visiškai atsiduodant: "Zene sakoma: jei koks užsiėmimas tau pasirodo nuobodus po poros minučių, pabandyk jį keturias. Jei vis dar nuobodu, pabandyk aštuonias, šešiolika, trisdešimt dvi minutes ir taip toliau. Galop pamatysi, jog jis ne nuobodus, o net labai įdomus." Trečioji strategija jungia dvi pirmąsias ir tampa tuo, ką galima pavadinti "nuobodulio estetika". Meno objektu tampa nuobodi kasdienybė, patys banaliausi jos reiškiniai, tuštuma, laiko sulėtėjimas ir pats nuobodulys. Kūriniuose "niekas nevyksta", jų struktūrą lemia atsitiktinumas, o jų pranešimas - beprasmybė, tyla ar prieštaravimuose susipainiojęs tekstas. Nuobodulio tyrinėtojai, regis, stengiasi įgyvendinti Cage'o išreikštą mintį, kad "Menininkas privalo savo kūrinį ištobulinti taip, jog šis taptų patraukliai neįdomus." Koks tokio elgesio rezultatas? Žinoma, kad ne nuobodulys. Tuomet kas? Kai kuriuos iš galimų atsakymų ir siūlo ši fotografijos paroda, papildyta giminingais "judančiais vaizdais". Jos pagrindiniai autoriai nuobodulio estetika reagavo į sovietmečio monotoniją ir absurdą. Tačiau pasikeitus sistemai, nuobodulys neišnyko, jis egzistuoja ir dabar, įgydamas vis naujas formas. Besitęsiantis nuobodulio diskursas siūlo kitaip pažvelgti į tai, kas pažįstama, atrasti būties vertę ten, kur jos paprastai nepamatysi, pamilti kasdienybės netobulumą. Tikiuosi, kad nuobodulys niekada nebebus nuobodus.

Menininkai: Vytautas Balčytis, Monika Bielskytė, Alfonsas Budvytis, Joana Deltuvaitė, Doooooris, Vidmantas Ilčiukas, Arūnas Kulikauskas, Algimantas Kunčius, Giedrius Liagas, Alvydas Lukys, Jonas Mekas, Aleksandras Ostašenkovas, Vytautas Stanionis, Andrius Surgailis, Algirdas Šeškus, Remigijus Treigys, Gintautas Trimakas, Remigijus Pačėsa, Rokas Pralgauskas, Raimundas Urbonas, Artūras Valiauga, Gintaras Zinkevičius

Fotografijų paroda "Nuobodulys" - antrojo tarptautinio fotografijos meno festivalio Vilniuje "In Focus 2010" programos dalis.

Parodos kuratorės: Agnė Narušytė, Eglė Deltuvaitė