Kino dailė - neatsiejama kino meno dalis. Kino dailininkas pirmasis žodinę scenarijaus kalbą paverčia vizualia. Jis kuria "tikrovės iliuziją" ir kino filmą kreipia tam tikra stilistine vaga. Tuo būdu kino scenovaizdžiai padeda realizuoti režisūrinį sumanymą. Jie gali būti eksplikaciniai, sukurti vaizduojamosios dailės priemonėmis, arba natūriniai, kai vaizdai tiesiogiai parenkami gamtoje. Priklausomai nuo filmo žanro ir kino dailininko braižo, eskizai gali tiksliai vaizduoti būsimo filmo veiksmo vietas arba gali būti abstraktūs - perteikiantys tik nuotaiką ir filmo stilių. Dažniausia jie yra susiję su to laiko vaizduojamąja daile, bendrosiomis jos tendencijomis. Lietuvių kino dailės pamatą klojo įvairių specialybių menininkai, savo veiklą pradėję XX a. 6-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje.

Šioje parodoje atsispindėtas 6-8-ojo dešimtmečių laikotarpis, kai subrendo dailininkų karta, kuri, nepaisydama sovietinės valdžios apribojimų, sukūrė savitą lietuvių kino dailės kalbą, sykiu atskleidžiančią ir individualų kūrėjų braižą. Specifines estetines nuostatas nuo pat pradžių formavo modernizacijos procesai - pokyčiai vaizduojamojoje dailėje, ypač tapyboje, tiesiogiai veikė ir kino dailininkų raišką. Pirmieji kino dailininkai, kurių eskizus matome šioje parodoje, buvo architektai (Arūnas Žebriūnas (g. 1930), Algirdas Ničius (g. 1929)), grafikai (Vytautas Kalinauskas (1929-2001), Algimantas Švažas (1933-2003)), tapytojai (Juzefa Čeičytė (g. 1922)) ir tik vienas kitas scenografas (Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė (g. 1947)). Tiesa, nuo pat gyvavimo pradžios lietuviškas kinas buvo itin glaudžiai susijęs su teatru. Abi institucijos dažnai "dalijosi" tais pačiais menininkais. Dauguma kino dailininkų iš pradžių dirbo teatro scenografais (ar kitaip buvo susiję su teatru), vėliau "perbėgo" į kino meną. Pasak grafiko, kino dailininko Vytauto Kalinausko: "Kino specifika iš dailininko reikalauja daug nieko bendra su teatru neturinčių sprendimų, tačiau darbas teatre ir kine vienas kitą papildo, savaip praturtina".

Lietuvos kino dailę, kaip ir kino meną, dažnai kūrė ne profesionalai, tačiau tuo ji ir yra unikali. Kino dailininkas, kartu su kino režisieriumi gilindamasis į kitų meno šakų raiškos priemones, savitai suvokė kino dailės specifiką. Parodoje eksponuoti eskizai iš Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus rinkinio liudija, kaip ilgainiui laisvėjo ir savarankiškėjo kino dailės kalba. Dailininkai atsiribojo nuo tiesioginio vaizdo perteikimo popieriuje ir rinkosi abstraktesnes siužeto perteikimo priemones.

Kuratoriai: Donata Griciutė, Helmutas Šabasevičius